Pirmajame šio tinklaraščio įraše ketinu pateikti savo liudijimą apie rūkymo teikiamus malonumus, padėkoti rūkymą globojančiams Dievams ir devoms ir, tikiuosi, pradžiuginti bent vieną iš tų skaitytojų, kuriems mano patirtis pravers.
Rūkyti pradėjau 19-os, kuomet dėl rankos lūžio atsidūriau ligoninėje ir ilgas dienas leidau vėjais. Tiesą sakant, lig tol net “iki sąmonės graibymo“ kaip reikiant nebuvau prisigėrusi. 🙂 Sumaniau parūkyti. Patiko. Kitos keturios cigaretės gerokai apsuko galvą (tiesa, nelabai maloniai), bet po to rūkymas vėl ėmė rodytis malonumus. Taip prasidėjo mano kelias į nikotininę priklausomybę.
Maždaug pusmetį cigaretes naudojau kaip malonią priebėgą nuo sunkių protinių darbų. Kadangi tuo metu buvau įsidarbinusi vienoje ypatingai dideliais darbuotojų krūviais garsėjančioje kompanijoje, rūkymo pertraukėlės man buvo atgaiva ne tik kūnui, bet ir sielai.
Praėjus “medaus pusmečiui“, mano santykis su rūkymu ėmė kisti. Tai nustojo būti malonumo šaltiniu ir ėmė vis labiau priminti nuolatinę savitaršą. Ši manęs toli gražu netenkinanti situacija tęsėsi kokius metus ar du – tol, kol po daugelio nesėkmingų bandymų mesti rūkyti, galų gale išmokau rūkyti.
Beveik nė vienas negimė mokėdamas rūkyti. Tai, kad jūs rūkote, dar nereiškia, jog mokate rūkyti. Tik patiriamas malonumo kiekis per cigaretę yra tinkamas mokėjimo rūkyti indikatorius. Konkrečias technikas ir metodus, kaip šį mokėjimo rūkyti indikatorių pateiksiu kitą kartą – jau vėlu, o aš dar nespėjau visų darbų iki galo atlikti.
Iki malonaus! Ir būtinai sugrįžk į šį tinklaraštį po kelių dienų – atskleisiu kai ką naudingo.
Žudymas rūko 
