Rūkymo įpročiai ir cigarečių sukimas

Tęsiu įrašų ciklą apie cigarečių ir cigarų rūkymo istoriją. Šįkart apie tai, ką simbolizavo rūkymas ir kuo rūkaliams nusipelnė Jamesas Bonsackas.

Cigarečių rūkymas XIX amžiuje buvo išimtinai vyriškas užsiėmimas, rūkančios moterys buvo laikomos prostitutėmis (rūkančių moterų portretai ar nuotraukos atsirado tik apie 1900 metus). Rūkymas buvo kažkas ir išdidaus bei fatališko – skęstant ‘Titanikui’, daugelis turtingų keleivių oriai laukė savo galo, vilkėdami smokingus ir rūkydami cigarus. Pypkė simbolizavo susikaupimą ir ramybę (prisiminkite Šerloką Holmsą), cigaretė simbolizavo šiuolaikiškumą, galią ir jaunystę, cigaras tebebuvo turto, valdžios ir galios simbolis. Net ir XX amžiuje cigaretė tarp lūpų simbolizavo maištininką ir revoliucionierių, rūkymas visada keldavo tą mistikos bei nihilizmo aurą.

Žinoma, pačiam sukti suktines buvo ilgas ir varginantis procesas, ir cigaretes gaminti masiškai trukdė nuolatinės kokybės problemos. 1876 metais amerikiečių tabako kompanija pažadėjo milžinišką premiją tam, kas sukurs automatinį mechanizmą suktinėms sukti. Svajonė gauti tą premiją apsėdo skardininko padėjėją, paauglį Jamesą Bonsacką, kuris po keturių metų, pats sulaukęs vos 21-erių, užpatentavo savo pirmąjį aparatą masinei cigarečių gamybai. Jo kūrinys galėjo pagaminti iki 120 tūkstančių cigarečių per dieną (kai kurios kompanijos atsisakydavo pirkti J. Bonsacko technologiją, baimindamosios, jog tokio milžiniško kiekio niekas neišpirks), ir šis atradimas netrukus pakeitė viso pasaulio rūkalių įpročius… Nors cigarų tais laikais vis tiek buvo surūkoma daugiau, nei cigarečių, tačiau apie 1900 metus cigarečių gamintojai ir rūkytojai perėmė iniciatyvą.

rūkymas

Cigaretės, rūkymas kaip simbolis ir opiumas

Anksčiau rašytame straipsnyje pasakojau apie cigaretės atsiradimą ir dvi visuomenės klases: tuos, kurie rūko cigaretes ir tuos, kurie kemša pypkes ar traukia cigarus. Visgi ir tai netruko pasikeisti: amžiaus viduryje per Krymo karą anglų ir prancūzų karininkai išmoko sukti cigaretes iš savo sąjungininkų turkų bei į nelaisvę paimtų rusų – ir jos buvo patogesnės rūkyti trumpomis atokvėpio akimirkomis. Grįžę namo karo didvyriai pradėjo reikalauti iš Anglijos tabako parduotuvėse tokių cigarečių, rinka netruko prie jų pageidavimų prisitaikyti (taip savo istoriją pradėjo ir Lietuvoje gerai girdėtas Londono tabako pirklys Philipas Morrisas, beje, dar gana jaunas miręs nuo vėžio), ir cigaretės greitai rado kelią į naujos visuomenės širdis.

Anais laikais tiek aristokratams, tiek prastuomenei, tiek bohemos nariams rūkymas simbolizavo ‘susilietimą su gamta’, ieškantiems gyvenimo prasmės tai simbolizavo gyvenimo trumpumą, gyvenimo, ‘kuris išnykdavo kaip dūmas’… Vidurinioji klasė cigaretėse rado lengvą ir nesudėtingą malonumą, paįvairinantį laiką, leidžiamą salonuose ar bibliotekose.

XIX amžiuje žmonija taip pat išmoko rūkyti ir opiumą (kuris lig tol buvo kramtomas kaip anestetikas ir vartotas medicininiais tikslais). Kinų imigrantai Prancūzijoje pradėjo opiumo rūkyklų madą ir ten ekstazę galėjo pajusti išties rimti gyvenimo prasmės ieškotojai. (Visgi opiumo rūkyklos Europoje nunyko per Pirmąjį pasaulinį karą, o Vakarų pasaulyje opiumas galutinai buvo uždraustas 1934 metais kartu su marihuana).

opiumas

Tabako plitimas, cigaretės atsiradimas ir dvi visuomenės klasės

Taigi, tęsiant istoriją apie tai, kaip tabakas plito ir populiarėjo Vakaruose, papasakosiu apie cigaretes

Kolonizavus Ameriką, tabakas paplito po visus pasaulio kampelius, o pati žaliava tapo pelninga preke. Galima sakyti, jog būtent tabakas išgelbėjo JAV – 1776 metais per Nepriklausomybės karą prieš Britanijos imperiją, amerikiečiai tabaką pateikė kaip užstatą kreditams iš Prancūzijos gauti…

Vis gi tuometinė aukštuomenė mėgavosi tik cigarais, pypkių bei šniaukščiamu tabaku. Cigaretes, kokias mes pažįstame šiandien, XVIII amžiuje iš esmės išrado Ispanijos elgetos – rinkdavę cigarų nuorūkas gatvėse, sutrindavo išlikusius tabako lapus, gautą tabaką iš naujo susukdavo į popieriaus skiautes (kad būtų ilgesnės – malonumui pratęsti), ir rūkydavo tokias ‘cigarritos’. Nuo to ir kilo pats cigaretės pavadinimas – mažybinė cigaro pavadinimo forma, reiškianti ‘mažasis cigaras’.

Bet ne iškart cigaretės paplito po Europą – aukštuomenė tokias suktines laikė vargetų malonumu ir kažin kažkuo ‘nevyrišku’. Plebėjams gi toks malonumas buvo prie širdies, nors tabakui pastiprinti, anot amžininkų, į jį buvo primaišoma ‘spjaudalų, šūdų ir myžalų’. Tokios ‘stiprios’ suktinės per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją buvo tikro jakobino ženklas, skiriančios tikrą pilietį nuo nekenčiamo aristokrato, pirmenybę teikiančiam tabako šniaukštimui iš perlais inkrustuotų dėžučių. (Tai kažkuo primena ir XX amžiaus Rusijos revoliucionierius, traukiančius papirosus ir planuojančius sudoroti buržuaziją, besimėgaujančią cigarais…)

Taip rūkaliai XIX amžiaus pradžioje natūraliai susiskirstė į dvi klases – turtingieji vertino cigarus, pypkes ir gerus tabako šniūkius (nuo tada rūkyti cigarus ir pypkes buvo laikoma šiuolaikiškumo ženklu, o ypač po Prancūzijos revoliucijos cigarai pradėjo reikšti vyriškumą ir valdžią), o prastuomenė tenkinosi cigaretėmis.

rūkymas

Uždraustas vaisius saldesnis

Rūkymo istorijos pradžią Europoje aprašiau ankstesniame savo straipsnyje ‘Cigaretės, europiečiai ir mirties bausmė‘, o dabar metas pasukti istorijos ratą ir keliauti toliau.

Taigi, uždraustas vaisius visada yra saldesnis. Nors valstybių vadovai nuo Japonijos ir Portugalijos baisiomis bausmėmis baudė tabako pirklius, augintojus ir rūkalius (pavyzdžiui, Maskvoje rūkantiesiems buvo išplėšiamos šnervės), tvirtindami, kad auginamas tabakas “atima žemę iš reikalingų žmonėms augalų”, Romos popiežiai smerkė rūkymą kaip “šėtono išmislą” ir “amoralią intoksikaciją”, įprotis ir malonumas pasirodė stipresni už baimę ir tikėjimą.

Nepaisant milžiniškų importo mokesčių (Anglijoje tabakas vienu metu buvo apmokestintas net 4 000 procentų), tabakas plito po Europą, iš pradžių kaip gydomoji priemonė (sulyg kava, arbata bei opiumu) – XVI amžiuje rūkymu buvo rekomenduojama gydyti kosulį ir vėžį, skorpiono įkandimus, kaulų lūžius, peršalimą, odos ligas ir astmą, taip pat buvo manoma, kad tabakas gerina kraujo apytaką. Juoba per vieną maro epidemiją buvo pastebėta, kad rūkantieji juo neužsikrečia. Netrukus tuometiniai gydytojai rekomendavo rūkymą kaip priemonę apsisaugoti nuo maro, iškart po to valstybių vadovai suvokė, kad, užuot draudus tabaką, iš jo galima iždui užsidirbti daug pinigų.

XVII amžiuje tabakas įgijo oficialų statusą, 1665 metais Anglijos aukštuomenės mokyklose jaunuoliai netgi buvo mokomi rūkyti. Beje, ir pats terminas “rūkymas” atsirado tame amžiuje – lig tol visose kalbose jis buvo vadinamas “dūmų rijimu”…

rūkymas

CIGARETĖS, EUROPIEČIAI IR MIRTIES BAUSMĖ

Visi žinome, jog dabartinio tabako istorija prasidėjo Amerikos žemyne. Pirmieji jį pradėjo auginti Šiaurės Amerikos indėnai, manoma, apie 6000 metus prieš mūsų erą. Iš pradžių indėnai vartojo tabaką, kaip gydomąją priemonę – tai buvo geras anestetikas, kurį kramtant buvo malšinamas dantų skausmas, barstomas ant atvirų žaizdų. Apie I amžių prieš mūsų erą indėnai tabaką pradėjo vartoti ir religiniams ritualams – vietiniai šamanai suvokė, kad tabakas sukelia ir reikiamas vizijas (kai kurie jų sugebėdavo prisirūkyti iki tikros nirvanos ir ekstazės). Nuo tada tabakas pasidarė ir taikos pypkių bei dvasių vaikymo priemonė. Tokias pat funkcijas atliko ir kitos substancijos, tokios kaip kanapės, dar iki mūsų eros taip pat rūkomos Vidurinėje Azijoje, Afrikoje, Indijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Vieninteliai europiečiai nepažinojo rūkymo teikiamo malonumo.

Visi taip pat žinome, kad vis dėlto europiečių dėka tabakas paplito po visą pasaulį. Kristupas Kolumbas ne tik atrado Ameriką, ten jis susipažino ir su tabaku ir visi žinome istoriją apie tai, kaip, parūkius standžiai susuktų tabako lapų, visi ekspedicijos nariai kitą dieną vėmė ir blogau jautėsi (kaip ir kiekvienas pradedantysis rūkalius). Kolumbas atvežė į Europą ne tik tabaką, bet ir patį pavadinimą “cigaras” (iš kurio vėliau kilo ir “cigaretė”) – majai tabaką vadino “syiar”, nuo kurio ir atsirado ispaniškas žodis “cigarro”.

Tabakas Europoje netruko išsyk pasiglemžti ir savo pirmąją auką. Kolumbo ekspedicijos narys Alvarecas Gonzalesas, pademonstravęs Ispanijos karališkąjai šeimai rūkymo procesą sukėlė rūmuose tik pasibaisėjimą ir sąmyšį. Dūmai, virstantys iš burnos bei šnervių tuometinei aukštuomenei priminė patį šėtoną, ir netrukus Gonzalesas inkvizicijos rūsiuose buvo nukirsdintas, o pats tabakas – pasmerktas…

tabako laukai

Kodėl rūkyti yra gerai ir netgi sveika?

1. Rūkymas padeda atsipalaiduoti. Stresas mažina gyvenimo trukmę, o rūkymas mažina stresą – vadinasi rūkymas prailgina gyvenimą (jeigu tik nemirsite nuo rūkymo sukelto vėžio, nes ~40% miršta, bet tai reiškia, kad net 60% prasiilginą gyvenimą nuslopindami stresą :)).

2. Dirbant būtina daryti pertraukas, tačiau daugelis į tai nekreipia dėmesio. Tačiau rūkantys tokias pertraukas daryti yra priversti, nes jaučia nikotino poreikį. Todėl rūkymas, priversdamas žmogų pajudėti ir pailsėti, apsaugo nuo pervargimo, persitempimo, stuburo skausmų.

3. Rūkymas padeda lengviau susidraugauti su žmonėmis, pritapti kompanijoje, atrasti bendras pokalbių temas. Visgi su bičiuliai išėję parūkyt tas minutes praleidžiame ne tik rūkydami, bet ir bendraudami.

4. Jei išeini parūkyti vienas, gali laiką skirti savo mintims, pabūti vienas su savimi. Laiko su savimi mums vis trūksta, nes darbas veja darbą, gyvename užsisukę lyg karuselėje, o rūkymas – proga šiek tiek laiko skirti sau.

5. Rūkymas tam tikrais atvejais yra labai malonus ir pakelia nuotaiką.

6. Visiems reikia kokio nors malonumo. Malonumai gali būti įvairiausi: seksas, skanus maistas, gėrimai (dažnai alkoholiniai) ir pan. Tačiau beveik visi malonumai turi ir nemaloniąją pusę – atsitiktiniai sekso partneriai ir neplanuoti vaikai, antsvoris, bėdos dėl išgerto per didelio kiekio alkoholio. Taip galvojant, tolima rūkymo sukelta grėsmė atrodo ne tokia jau ir didelė.

7. Rūkyti yra stilinga. Dėl reklamos įtakos tai išreiškia seksualumą, nepriklausomybę, pasiturintį gyvenimą (minipaskola.lt).

rukymas

Kelios mintys apie rūkymą

Šį kartą tiems, kurie yra rūkymo novicijai ar vos peržengę iniciatų kategorijas, noriu atlikti mažytį eksperimentą: beveik gyvai live-streaminti mano galvoje vykstančius procesus, susijusius su rūkymu. Galime pradėti kad ir dabar.

Sėdžiu atsidaręs SAFARI, nes WordPress’as kažkaip keistai pradėjo veikti “ant” CHROME. Sėdžiu ir galvoju: “Visai norėčiau parūkyti. Bet gal nereikia? Jei palauksiu kiek ilgiau, baigsiu šį įrašą, tada tikriausiai maloniau ir ramiau parūkysiu. Žinosiu, kad būsiu atlikęs, ką norėjau, ir nebebus kur skubėti. O dabar…”

Jausmų prasme, jaučiu lengvą – labai lengvą – nerimą. Tai toks net sunkiai apsakomas jausmas, kurį šį kartą galiu apibūdinti tik kaip “norisi parūkyti”. Ypatingo geidulingo potraukio nėra, bet ypatingo noro kentėti, laukti ir neiti rūkyti – lygiai taip pat nėra. Su rūkymu aš nebekovoju, o juo džiaugiuosi. 🙂 Štai kad ir dabar – einu parūkyti. Be right back…

Grįžau. Ir, tiesą sakant, visai maloniai parūkiau. Vertinčiau matyt kokiais aštuoniais balais iš dešimties. Šį kartą net filtro neišiminėjau – gerai ir taip. 🙂 Tiesa, vis dar užsiimu savo keistais ezoteriniais pratimais: prieš rūkymą cigaretes pasilaiminu, atlieku metta pratimą (įkvėpiu Visatos kančią, iškvėpiu į ją Meilę, ir grįžtančią Meilę pasiunčiu į cigaretę). Iš šalies tai, tikiu, skamba visai beprotiškai. Man tai padeda ir veikia, nesiruošiu to mesti.

Šis parūkymas buvo labiau socialinis. Kartu su keliais draugais pasišnekėjome apie artėjančius vakaro įvykius (šiandien man – didi diena 🙂 ), jaučiausi gavęs dalelę palaikymo ir supratimo. Ačiū jiems už tai! Rūkymą vertinu A- – would smoke again.

Mmm... Skyscraper, I love you. :)

Malonaus rūkymo vadovas (II dalis)

Prieš keletą dienų rašiau apie tai, jog mokėjimą rūkyti liudija patiriamo malonumo kiekio koeficientas. Šį kartą siūlau Jums keletą technikų, kaip jį galite padidinti:

  1. Rūkymą atsiekite nuo visų nemalonių jausmų. Išmeskite iš galvos mintį, jog rūkyti yra nenormalu ar kažkaip smerktina.
  2. Pasitelkite neigimą. A. Mamontovas kadaise dainavo: “Kaip tiki, taip ir yra.” Tad patikėkite, jog rūkymas – labai malonus procesas, išvalantis Jūsų plaučius ir apsaugantis Jus nuo vėžio. Aš visiškai rimtai. Mintys ir tikėjimas – labai galingi ginklai.
  3. Pasistenkite apvalyti plaučius ir padidinti kvėpavimo takų pralaidumą. Kasdienė mankšta, tinkama mityba ir, jei tik turite tam valios, joga padės pasiekti visą tai ir dar daugiau.
  4. Lavinkite rūkymo metodiką: trumpi nikotino pliūpsniai stimuliuoja (naudinga norint prabusti), ilgi – atpalaiduoja. Pabandykite vienu dūmų įtraukimu “surūkyti” trečdalį cigaretės, tiesiog įtraukti labai daug dūmų – galbūt būtent tai ir yra Jūsų kelias. 🙂
  5. Norėdami stipresnės cigaretės, išimkite filtrą, perplėškite pusiau ir įstatę jį atgal į cigaretę, galus apdeginkite.
  6. Jei pavyktų išsivaduoti nuo išankstinių nuostatų tiek dėl rūkymo, tiek dėl meditacijos, imkitės kasdienių meditacijos pratybų. Visiškam organizmo išsivalymui ir nikotininės tolerancijos “reset” mygtuko paspaudimui prireikia nuo 10 iki 30 min. trukmės meditacijos sesijos. Ilgalaikėje perspektyvoje, šis laiko tarpas gali drastiškai sumažėti – bet tam reikės pastangų ir kantrybės.
  7. Jei einate religinės meditacijos keliu, cigaretes galite pasilaiminti norimu poveikiu per maldą (Dievui tikrai nieko negaila).

Tikiuosi, nepasirodžiau visiška religine fanatike. Tokia nesu. Taip, dvasingumu aš domiuosi. Taip, kai kurie mano pasiūlyti metodai gali pasirodyti absurdiški – retkarčiais man pačiai tai atrodo neįtikėtina ir neišpasakytai keista, tačiau jau gerą pusmetį kiekvieną cigaretę surūkau netgi maloniau nei savo pirmąją cigaretę. Kiekvieną kartą! Dėl to tikrai verta pasistengti. 🙂

Malonaus rūkymo ir dūmingų Naujųjų Metų! 🙂

Ir tesaugo Jus rūkymo deva :)

Malonaus rūkymo vadovas (I dalis)

Pirmajame šio tinklaraščio įraše ketinu pateikti savo liudijimą apie rūkymo teikiamus malonumus, padėkoti rūkymą globojančiams Dievams ir devoms ir, tikiuosi, pradžiuginti bent vieną iš tų skaitytojų, kuriems mano patirtis pravers.

Rūkyti pradėjau 19-os, kuomet dėl rankos lūžio atsidūriau ligoninėje ir ilgas dienas leidau vėjais. Tiesą sakant, lig tol net “iki sąmonės graibymo” kaip reikiant nebuvau prisigėrusi. 🙂 Sumaniau parūkyti. Patiko. Kitos keturios cigaretės gerokai apsuko galvą (tiesa, nelabai maloniai), bet po to rūkymas vėl ėmė rodytis malonumus. Taip prasidėjo mano kelias į nikotininę priklausomybę.

Maždaug pusmetį cigaretes naudojau kaip malonią priebėgą nuo sunkių protinių darbų. Kadangi tuo metu buvau įsidarbinusi vienoje ypatingai dideliais darbuotojų krūviais garsėjančioje kompanijoje, rūkymo pertraukėlės man buvo atgaiva ne tik kūnui, bet ir sielai.

Rūkymas gali būti kietas!

Praėjus “medaus pusmečiui”, mano santykis su rūkymu ėmė kisti. Tai nustojo būti malonumo šaltiniu ir ėmė vis labiau priminti nuolatinę savitaršą. Ši manęs toli gražu netenkinanti situacija tęsėsi kokius metus ar du – tol, kol po daugelio nesėkmingų bandymų mesti rūkyti, galų gale išmokau rūkyti.

Beveik nė vienas negimė mokėdamas rūkyti. Tai, kad jūs rūkote, dar nereiškia, jog mokate rūkyti. Tik patiriamas malonumo kiekis per cigaretę yra tinkamas mokėjimo rūkyti indikatorius. Konkrečias technikas ir metodus, kaip šį mokėjimo rūkyti indikatorių pateiksiu kitą kartą – jau vėlu, o aš dar nespėjau visų darbų iki galo atlikti.

Iki malonaus! Ir būtinai sugrįžk į šį tinklaraštį po kelių dienų – atskleisiu kai ką naudingo.