Rūkymo įpročiai ir cigarečių sukimas

Tęsiu įrašų ciklą apie cigarečių ir cigarų rūkymo istoriją. Šįkart apie tai, ką simbolizavo rūkymas ir kuo rūkaliams nusipelnė Jamesas Bonsackas.

Cigarečių rūkymas XIX amžiuje buvo išimtinai vyriškas užsiėmimas, rūkančios moterys buvo laikomos prostitutėmis (rūkančių moterų portretai ar nuotraukos atsirado tik apie 1900 metus). Rūkymas buvo kažkas ir išdidaus bei fatališko – skęstant ‘Titanikui’, daugelis turtingų keleivių oriai laukė savo galo, vilkėdami smokingus ir rūkydami cigarus. Pypkė simbolizavo susikaupimą ir ramybę (prisiminkite Šerloką Holmsą), cigaretė simbolizavo šiuolaikiškumą, galią ir jaunystę, cigaras tebebuvo turto, valdžios ir galios simbolis. Net ir XX amžiuje cigaretė tarp lūpų simbolizavo maištininką ir revoliucionierių, rūkymas visada keldavo tą mistikos bei nihilizmo aurą.

Žinoma, pačiam sukti suktines buvo ilgas ir varginantis procesas, ir cigaretes gaminti masiškai trukdė nuolatinės kokybės problemos. 1876 metais amerikiečių tabako kompanija pažadėjo milžinišką premiją tam, kas sukurs automatinį mechanizmą suktinėms sukti. Svajonė gauti tą premiją apsėdo skardininko padėjėją, paauglį Jamesą Bonsacką, kuris po keturių metų, pats sulaukęs vos 21-erių, užpatentavo savo pirmąjį aparatą masinei cigarečių gamybai. Jo kūrinys galėjo pagaminti iki 120 tūkstančių cigarečių per dieną (kai kurios kompanijos atsisakydavo pirkti J. Bonsacko technologiją, baimindamosios, jog tokio milžiniško kiekio niekas neišpirks), ir šis atradimas netrukus pakeitė viso pasaulio rūkalių įpročius… Nors cigarų tais laikais vis tiek buvo surūkoma daugiau, nei cigarečių, tačiau apie 1900 metus cigarečių gamintojai ir rūkytojai perėmė iniciatyvą.

Cigaretės, rūkymas kaip simbolis ir opiumas

Anksčiau rašytame straipsnyje pasakojau apie cigaretės atsiradimą ir dvi visuomenės klases: tuos, kurie rūko cigaretes ir tuos, kurie kemša pypkes ar traukia cigarus. Visgi ir tai netruko pasikeisti: amžiaus viduryje per Krymo karą anglų ir prancūzų karininkai išmoko sukti cigaretes iš savo sąjungininkų turkų bei į nelaisvę paimtų rusų – ir jos buvo patogesnės rūkyti trumpomis atokvėpio akimirkomis. Grįžę namo karo didvyriai pradėjo reikalauti iš Anglijos tabako parduotuvėse tokių cigarečių, rinka netruko prie jų pageidavimų prisitaikyti (taip savo istoriją pradėjo ir Lietuvoje gerai girdėtas Londono tabako pirklys Philipas Morrisas, beje, dar gana jaunas miręs nuo vėžio), ir cigaretės greitai rado kelią į naujos visuomenės širdis.

Anais laikais tiek aristokratams, tiek prastuomenei, tiek bohemos nariams rūkymas simbolizavo ‘susilietimą su gamta’, ieškantiems gyvenimo prasmės tai simbolizavo gyvenimo trumpumą, gyvenimo, ‘kuris išnykdavo kaip dūmas’… Vidurinioji klasė cigaretėse rado lengvą ir nesudėtingą malonumą, paįvairinantį laiką, leidžiamą salonuose ar bibliotekose.

XIX amžiuje žmonija taip pat išmoko rūkyti ir opiumą (kuris lig tol buvo kramtomas kaip anestetikas ir vartotas medicininiais tikslais). Kinų imigrantai Prancūzijoje pradėjo opiumo rūkyklų madą ir ten ekstazę galėjo pajusti išties rimti gyvenimo prasmės ieškotojai. (Visgi opiumo rūkyklos Europoje nunyko per Pirmąjį pasaulinį karą, o Vakarų pasaulyje opiumas galutinai buvo uždraustas 1934 metais kartu su marihuana).

Tabako plitimas, cigaretės atsiradimas ir dvi visuomenės klasės

Taigi, tęsiant istoriją apie tai, kaip tabakas plito ir populiarėjo Vakaruose, papasakosiu apie cigaretes

Kolonizavus Ameriką, tabakas paplito po visus pasaulio kampelius, o pati žaliava tapo pelninga preke. Galima sakyti, jog būtent tabakas išgelbėjo JAV – 1776 metais per Nepriklausomybės karą prieš Britanijos imperiją, amerikiečiai tabaką pateikė kaip užstatą kreditams iš Prancūzijos gauti…

Vis gi tuometinė aukštuomenė mėgavosi tik cigarais, pypkių bei šniaukščiamu tabaku. Cigaretes, kokias mes pažįstame šiandien, XVIII amžiuje iš esmės išrado Ispanijos elgetos – rinkdavę cigarų nuorūkas gatvėse, sutrindavo išlikusius tabako lapus, gautą tabaką iš naujo susukdavo į popieriaus skiautes (kad būtų ilgesnės – malonumui pratęsti), ir rūkydavo tokias ‘cigarritos’. Nuo to ir kilo pats cigaretės pavadinimas – mažybinė cigaro pavadinimo forma, reiškianti ‘mažasis cigaras’.

Bet ne iškart cigaretės paplito po Europą – aukštuomenė tokias suktines laikė vargetų malonumu ir kažin kažkuo ‘nevyrišku’. Plebėjams gi toks malonumas buvo prie širdies, nors tabakui pastiprinti, anot amžininkų, į jį buvo primaišoma ‘spjaudalų, šūdų ir myžalų’. Tokios ‘stiprios’ suktinės per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją buvo tikro jakobino ženklas, skiriančios tikrą pilietį nuo nekenčiamo aristokrato, pirmenybę teikiančiam tabako šniaukštimui iš perlais inkrustuotų dėžučių. (Tai kažkuo primena ir XX amžiaus Rusijos revoliucionierius, traukiančius papirosus ir planuojančius sudoroti buržuaziją, besimėgaujančią cigarais…)

Taip rūkaliai XIX amžiaus pradžioje natūraliai susiskirstė į dvi klases – turtingieji vertino cigarus, pypkes ir gerus tabako šniūkius (nuo tada rūkyti cigarus ir pypkes buvo laikoma šiuolaikiškumo ženklu, o ypač po Prancūzijos revoliucijos cigarai pradėjo reikšti vyriškumą ir valdžią), o prastuomenė tenkinosi cigaretėmis.

Uždraustas vaisius saldesnis

Rūkymo istorijos pradžią Europoje aprašiau ankstesniame savo straipsnyje ‘Cigaretės, europiečiai ir mirties bausmė‘, o dabar metas pasukti istorijos ratą ir keliauti toliau.

Taigi, uždraustas vaisius visada yra saldesnis. Nors valstybių vadovai nuo Japonijos ir Portugalijos baisiomis bausmėmis baudė tabako pirklius, augintojus ir rūkalius (pavyzdžiui, Maskvoje rūkantiesiems buvo išplėšiamos šnervės), tvirtindami, kad auginamas tabakas “atima žemę iš reikalingų žmonėms augalų”, Romos popiežiai smerkė rūkymą kaip “šėtono išmislą” ir “amoralią intoksikaciją”, įprotis ir malonumas pasirodė stipresni už baimę ir tikėjimą.

Nepaisant milžiniškų importo mokesčių (Anglijoje tabakas vienu metu buvo apmokestintas net 4 000 procentų), tabakas plito po Europą, iš pradžių kaip gydomoji priemonė (sulyg kava, arbata bei opiumu) – XVI amžiuje rūkymu buvo rekomenduojama gydyti kosulį ir vėžį, skorpiono įkandimus, kaulų lūžius, peršalimą, odos ligas ir astmą, taip pat buvo manoma, kad tabakas gerina kraujo apytaką. Juoba per vieną maro epidemiją buvo pastebėta, kad rūkantieji juo neužsikrečia. Netrukus tuometiniai gydytojai rekomendavo rūkymą kaip priemonę apsisaugoti nuo maro, iškart po to valstybių vadovai suvokė, kad, užuot draudus tabaką, iš jo galima iždui užsidirbti daug pinigų.

XVII amžiuje tabakas įgijo oficialų statusą, 1665 metais Anglijos aukštuomenės mokyklose jaunuoliai netgi buvo mokomi rūkyti. Beje, ir pats terminas “rūkymas” atsirado tame amžiuje – lig tol visose kalbose jis buvo vadinamas “dūmų rijimu”…

CIGARETĖS, EUROPIEČIAI IR MIRTIES BAUSMĖ

Visi žinome, jog dabartinio tabako istorija prasidėjo Amerikos žemyne. Pirmieji jį pradėjo auginti Šiaurės Amerikos indėnai, manoma, apie 6000 metus prieš mūsų erą. Iš pradžių indėnai vartojo tabaką, kaip gydomąją priemonę – tai buvo geras anestetikas, kurį kramtant buvo malšinamas dantų skausmas, barstomas ant atvirų žaizdų. Apie I amžių prieš mūsų erą indėnai tabaką pradėjo vartoti ir religiniams ritualams – vietiniai šamanai suvokė, kad tabakas sukelia ir reikiamas vizijas (kai kurie jų sugebėdavo prisirūkyti iki tikros nirvanos ir ekstazės). Nuo tada tabakas pasidarė ir taikos pypkių bei dvasių vaikymo priemonė. Tokias pat funkcijas atliko ir kitos substancijos, tokios kaip kanapės, dar iki mūsų eros taip pat rūkomos Vidurinėje Azijoje, Afrikoje, Indijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Vieninteliai europiečiai nepažinojo rūkymo teikiamo malonumo.

Visi taip pat žinome, kad vis dėlto europiečių dėka tabakas paplito po visą pasaulį. Kristupas Kolumbas ne tik atrado Ameriką, ten jis susipažino ir su tabaku ir visi žinome istoriją apie tai, kaip, parūkius standžiai susuktų tabako lapų, visi ekspedicijos nariai kitą dieną vėmė ir blogau jautėsi (kaip ir kiekvienas pradedantysis rūkalius). Kolumbas atvežė į Europą ne tik tabaką, bet ir patį pavadinimą “cigaras” (iš kurio vėliau kilo ir “cigaretė”) – majai tabaką vadino “syiar”, nuo kurio ir atsirado ispaniškas žodis “cigarro”.

Tabakas Europoje netruko išsyk pasiglemžti ir savo pirmąją auką. Kolumbo ekspedicijos narys Alvarecas Gonzalesas, pademonstravęs Ispanijos karališkąjai šeimai rūkymo procesą sukėlė rūmuose tik pasibaisėjimą ir sąmyšį. Dūmai, virstantys iš burnos bei šnervių tuometinei aukštuomenei priminė patį šėtoną, ir netrukus Gonzalesas inkvizicijos rūsiuose buvo nukirsdintas, o pats tabakas – pasmerktas…