Anksčiau rašytame straipsnyje pasakojau apie cigaretės atsiradimą ir dvi visuomenės klases: tuos, kurie rūko cigaretes ir tuos, kurie kemša pypkes ar traukia cigarus. Visgi ir tai netruko pasikeisti: amžiaus viduryje per Krymo karą anglų ir prancūzų karininkai išmoko sukti cigaretes iš savo sąjungininkų turkų bei į nelaisvę paimtų rusų – ir jos buvo patogesnės rūkyti trumpomis atokvėpio akimirkomis. Grįžę namo karo didvyriai pradėjo reikalauti iš Anglijos tabako parduotuvėse tokių cigarečių, rinka netruko prie jų pageidavimų prisitaikyti (taip savo istoriją pradėjo ir Lietuvoje gerai girdėtas Londono tabako pirklys Philipas Morrisas, beje, dar gana jaunas miręs nuo vėžio), ir cigaretės greitai rado kelią į naujos visuomenės širdis.
Anais laikais tiek aristokratams, tiek prastuomenei, tiek bohemos nariams rūkymas simbolizavo ‘susilietimą su gamta’, ieškantiems gyvenimo prasmės tai simbolizavo gyvenimo trumpumą, gyvenimo, ‘kuris išnykdavo kaip dūmas’… Vidurinioji klasė cigaretėse rado lengvą ir nesudėtingą malonumą, paįvairinantį laiką, leidžiamą salonuose ar bibliotekose.
XIX amžiuje žmonija taip pat išmoko rūkyti ir opiumą (kuris lig tol buvo kramtomas kaip anestetikas ir vartotas medicininiais tikslais). Kinų imigrantai Prancūzijoje pradėjo opiumo rūkyklų madą ir ten ekstazę galėjo pajusti išties rimti gyvenimo prasmės ieškotojai. (Visgi opiumo rūkyklos Europoje nunyko per Pirmąjį pasaulinį karą, o Vakarų pasaulyje opiumas galutinai buvo uždraustas 1934 metais kartu su marihuana).
Žudymas rūko 