Rūkymo įpročiai ir cigarečių sukimas

Tęsiu įrašų ciklą apie cigarečių ir cigarų rūkymo istoriją. Šįkart apie tai, ką simbolizavo rūkymas ir kuo rūkaliams nusipelnė Jamesas Bonsackas.

Cigarečių rūkymas XIX amžiuje buvo išimtinai vyriškas užsiėmimas, rūkančios moterys buvo laikomos prostitutėmis (rūkančių moterų portretai ar nuotraukos atsirado tik apie 1900 metus). Rūkymas buvo kažkas ir išdidaus bei fatališko – skęstant ‘Titanikui’, daugelis turtingų keleivių oriai laukė savo galo, vilkėdami smokingus ir rūkydami cigarus. Pypkė simbolizavo susikaupimą ir ramybę (prisiminkite Šerloką Holmsą), cigaretė simbolizavo šiuolaikiškumą, galią ir jaunystę, cigaras tebebuvo turto, valdžios ir galios simbolis. Net ir XX amžiuje cigaretė tarp lūpų simbolizavo maištininką ir revoliucionierių, rūkymas visada keldavo tą mistikos bei nihilizmo aurą.

Žinoma, pačiam sukti suktines buvo ilgas ir varginantis procesas, ir cigaretes gaminti masiškai trukdė nuolatinės kokybės problemos. 1876 metais amerikiečių tabako kompanija pažadėjo milžinišką premiją tam, kas sukurs automatinį mechanizmą suktinėms sukti. Svajonė gauti tą premiją apsėdo skardininko padėjėją, paauglį Jamesą Bonsacką, kuris po keturių metų, pats sulaukęs vos 21-erių, užpatentavo savo pirmąjį aparatą masinei cigarečių gamybai. Jo kūrinys galėjo pagaminti iki 120 tūkstančių cigarečių per dieną (kai kurios kompanijos atsisakydavo pirkti J. Bonsacko technologiją, baimindamosios, jog tokio milžiniško kiekio niekas neišpirks), ir šis atradimas netrukus pakeitė viso pasaulio rūkalių įpročius… Nors cigarų tais laikais vis tiek buvo surūkoma daugiau, nei cigarečių, tačiau apie 1900 metus cigarečių gamintojai ir rūkytojai perėmė iniciatyvą.

Cigaretės, rūkymas kaip simbolis ir opiumas

Anksčiau rašytame straipsnyje pasakojau apie cigaretės atsiradimą ir dvi visuomenės klases: tuos, kurie rūko cigaretes ir tuos, kurie kemša pypkes ar traukia cigarus. Visgi ir tai netruko pasikeisti: amžiaus viduryje per Krymo karą anglų ir prancūzų karininkai išmoko sukti cigaretes iš savo sąjungininkų turkų bei į nelaisvę paimtų rusų – ir jos buvo patogesnės rūkyti trumpomis atokvėpio akimirkomis. Grįžę namo karo didvyriai pradėjo reikalauti iš Anglijos tabako parduotuvėse tokių cigarečių, rinka netruko prie jų pageidavimų prisitaikyti (taip savo istoriją pradėjo ir Lietuvoje gerai girdėtas Londono tabako pirklys Philipas Morrisas, beje, dar gana jaunas miręs nuo vėžio), ir cigaretės greitai rado kelią į naujos visuomenės širdis.

Anais laikais tiek aristokratams, tiek prastuomenei, tiek bohemos nariams rūkymas simbolizavo ‘susilietimą su gamta’, ieškantiems gyvenimo prasmės tai simbolizavo gyvenimo trumpumą, gyvenimo, ‘kuris išnykdavo kaip dūmas’… Vidurinioji klasė cigaretėse rado lengvą ir nesudėtingą malonumą, paįvairinantį laiką, leidžiamą salonuose ar bibliotekose.

XIX amžiuje žmonija taip pat išmoko rūkyti ir opiumą (kuris lig tol buvo kramtomas kaip anestetikas ir vartotas medicininiais tikslais). Kinų imigrantai Prancūzijoje pradėjo opiumo rūkyklų madą ir ten ekstazę galėjo pajusti išties rimti gyvenimo prasmės ieškotojai. (Visgi opiumo rūkyklos Europoje nunyko per Pirmąjį pasaulinį karą, o Vakarų pasaulyje opiumas galutinai buvo uždraustas 1934 metais kartu su marihuana).

Tabako plitimas, cigaretės atsiradimas ir dvi visuomenės klasės

Taigi, tęsiant istoriją apie tai, kaip tabakas plito ir populiarėjo Vakaruose, papasakosiu apie cigaretes

Kolonizavus Ameriką, tabakas paplito po visus pasaulio kampelius, o pati žaliava tapo pelninga preke. Galima sakyti, jog būtent tabakas išgelbėjo JAV – 1776 metais per Nepriklausomybės karą prieš Britanijos imperiją, amerikiečiai tabaką pateikė kaip užstatą kreditams iš Prancūzijos gauti…

Vis gi tuometinė aukštuomenė mėgavosi tik cigarais, pypkių bei šniaukščiamu tabaku. Cigaretes, kokias mes pažįstame šiandien, XVIII amžiuje iš esmės išrado Ispanijos elgetos – rinkdavę cigarų nuorūkas gatvėse, sutrindavo išlikusius tabako lapus, gautą tabaką iš naujo susukdavo į popieriaus skiautes (kad būtų ilgesnės – malonumui pratęsti), ir rūkydavo tokias ‘cigarritos’. Nuo to ir kilo pats cigaretės pavadinimas – mažybinė cigaro pavadinimo forma, reiškianti ‘mažasis cigaras’.

Bet ne iškart cigaretės paplito po Europą – aukštuomenė tokias suktines laikė vargetų malonumu ir kažin kažkuo ‘nevyrišku’. Plebėjams gi toks malonumas buvo prie širdies, nors tabakui pastiprinti, anot amžininkų, į jį buvo primaišoma ‘spjaudalų, šūdų ir myžalų’. Tokios ‘stiprios’ suktinės per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją buvo tikro jakobino ženklas, skiriančios tikrą pilietį nuo nekenčiamo aristokrato, pirmenybę teikiančiam tabako šniaukštimui iš perlais inkrustuotų dėžučių. (Tai kažkuo primena ir XX amžiaus Rusijos revoliucionierius, traukiančius papirosus ir planuojančius sudoroti buržuaziją, besimėgaujančią cigarais…)

Taip rūkaliai XIX amžiaus pradžioje natūraliai susiskirstė į dvi klases – turtingieji vertino cigarus, pypkes ir gerus tabako šniūkius (nuo tada rūkyti cigarus ir pypkes buvo laikoma šiuolaikiškumo ženklu, o ypač po Prancūzijos revoliucijos cigarai pradėjo reikšti vyriškumą ir valdžią), o prastuomenė tenkinosi cigaretėmis.