Rūkymo istorijos pradžią Europoje aprašiau ankstesniame savo straipsnyje ‘Cigaretės, europiečiai ir mirties bausmė‘, o dabar metas pasukti istorijos ratą ir keliauti toliau.
Taigi, uždraustas vaisius visada yra saldesnis. Nors valstybių vadovai nuo Japonijos ir Portugalijos baisiomis bausmėmis baudė tabako pirklius, augintojus ir rūkalius (pavyzdžiui, Maskvoje rūkantiesiems buvo išplėšiamos šnervės), tvirtindami, kad auginamas tabakas “atima žemę iš reikalingų žmonėms augalų”, Romos popiežiai smerkė rūkymą kaip “šėtono išmislą” ir “amoralią intoksikaciją”, įprotis ir malonumas pasirodė stipresni už baimę ir tikėjimą.
Nepaisant milžiniškų importo mokesčių (Anglijoje tabakas vienu metu buvo apmokestintas net 4 000 procentų), tabakas plito po Europą, iš pradžių kaip gydomoji priemonė (sulyg kava, arbata bei opiumu) – XVI amžiuje rūkymu buvo rekomenduojama gydyti kosulį ir vėžį, skorpiono įkandimus, kaulų lūžius, peršalimą, odos ligas ir astmą, taip pat buvo manoma, kad tabakas gerina kraujo apytaką. Juoba per vieną maro epidemiją buvo pastebėta, kad rūkantieji juo neužsikrečia. Netrukus tuometiniai gydytojai rekomendavo rūkymą kaip priemonę apsisaugoti nuo maro, iškart po to valstybių vadovai suvokė, kad, užuot draudus tabaką, iš jo galima iždui užsidirbti daug pinigų.
XVII amžiuje tabakas įgijo oficialų statusą, 1665 metais Anglijos aukštuomenės mokyklose jaunuoliai netgi buvo mokomi rūkyti. Beje, ir pats terminas “rūkymas” atsirado tame amžiuje – lig tol visose kalbose jis buvo vadinamas “dūmų rijimu”…
Žudymas rūko 